Secular European Rococo (Rokokas Europoje)

Нина Александровна Дмитриева. Краткая история искусств. Вып. 2. Северное Возрождение; страны Западной Европы XVII и XVIII веков; Россия XVIII века. ― 3-е изд., доп. Москва: Искусство , 1990 (toliau – Iskusstvo), p. 236
Жермен Базен. Барокко и рококо. Москва: СЛОВО/SLOVO , 2001 (toliau ― Barokko i rokoko), p. 185
Barokko i rokoko, p. 192
Iskusstvo, p. 250
Barokko i rokoko, p. 205–208
Barokko i rokoko, p. 169–170
Ten pat, p. 172–173
Iskusstvo, p. 118
Barokko i rokoko, p. 181–182
Barokko i rokoko, p. 231–232
Patricia Crown. British Rococo as Social and Political Style in: Eighteenth-Century Studies,
Vol. 23, No. 3. Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1990 (toliau ― British Rococo), p. 270―271. Prieiga per internetą, URL: http://www.jstor.org/discover/10.2307/2738796?uid=3738480&uid=2134&uid=2&uid=70&uid=4&sid=21101981807213)
Barokko i rokoko, p 260
British Rococo, p. 274-275
Barokko i rokoko, p. 262
13


Vilniaus universitetas
Istorijos fakultetas
Naujosios istorijos katedra




Robertas Každanas





Istorijos studijų programa
Rašto darbas




Rokokas Europoje











Vilnius 2013
Turinys
Įvadas ...................................................................................................................................................3
1. Rokokas Prancūzijoje.......................................................................................................................4
2. Rokokas Italijoje...............................................................................................................................8
3. Rokokas Vidurio Europoje.............................................................................................................10
4. Rokokas Didžiojoje Britanijoje......................................................................................................12
Išvados ...............................................................................................................................................14
Šaltinių ir literatūros sąrašas...............................................................................................................15





















Įvadas
XVIII a. Europoje buvo dinamiškas laikotarpis, kupinas reikšmingų įvykių, palikęs pėdsakų ir kultūros istorijoje. Šiame amžiuje suklestėjo rokoko stilius. Terminas rococo kilo iš prancūzų kalbos žodžio rocaille, reiškiančio kriauklę. Rokokas suklestėjo Prancūzijoje XVIII a. pradžioje ir paplito po Europos valstybes. Rokoko stilius yra laikomas vėlyvojo baroko, prasidėjusiame XVII a. pab., atmaina. Ilgai klestėjęs barokas Europos istorijoje yra palikęs didelę žymę kultūroje, todėl yra išskiriama Baroko epocha.
Aprašant rokoko stiliaus apraiškas Europoje, iškilo šie klausimai: ar reikia rokoką laikyti Baroko epochos tąsa, o gal XVIII amžių galima laikyti nauja Europos epocha; kokie buvo rokoko esminiai skirtumai nuo baroko bei kokias naujoves rokokas pasiūlė? Darbo tikslas ― atsakyti į šiuos klausimus, remiantis teze, kad rokokas priklauso sekuliaraus meno tipui.
Rašto darbas yra suskirstytas į 4 skyrius, kurie aprašo rokoko stiliaus bruožus Prancūzijoje, Italijoje, Vidurio Europoje, Didžiojoje Britanijoje. Skyriuose aprašomos rokoko stiliaus ypatybės minėtuose kraštuose, paminimi įtakingiausi kūrėjai ir jų kūriniai, geriausiai perteikiantys rokoko stiliaus savitumus.
Rašto darbas labiausiai remiasi prancūzų meno istoriko Žermeno Bazeno (Germain Bazin) išversta į rusų kalbą knyga Барокко и рококо", išsamiai aprašančia baroko ir rokoko stilių specifiką įvairiose šalyse ir jų istoriją. Rusų menotyrininkės, istorikės ir meno teoretikės Ninos Aleksandrovnos Dmitrijevos (Нина Александровна Дмитриева) knyga Краткая история искусств" didesnį dėmesį skiria menininkams. Šios rusų autorės knygos turinys išsiskiria sakralaus ir sekuliaraus meno dichotomija. Rašant skyrių apie rokoką Didžiojoje Britanijoje buvo pasinaudota amerikiečių XVIII ir XIX a. laikotarpių meno istorikės Patricijos Kraun (Patricia Crown) straipsniu apie rokoko ypatybes Britų salyne.











1. Rokokas Prancūzijoje
XVIII amžiuje Prancūzijos valstybės viduje prasidėjo esminiai pokyčiai. Liudviko XIV valdomos karalystės hegemonija slopo, o po monarcho mirties 1714 m. išryškėjo absoliutizmo krizė. Liudvikas XIV rėmėsi aristokratija, tačiau ši nutolo nuo jo įpėdinio Liudviko XV ir tapo labiau savarankiška, ėmė keltis į miestus, kur statė nuosavas rezidencijas. Šalies elitas atsiribojo nuo karalystės ekonominio gyvenimo, palikdami erdvę jame iškilti ir sustiprėti buržuazijai. Tarp Prancūzijos buržuazijos buvo populiarios humanizmo idėjos, kurios prieštaravo socialinei neteisybei ir feodalinėms privilegijoms; imta remtis Švietimo idėjomis, grįstomis protu bei siekiu racionaliai pažinti ir pertvarkyti pasaulį. Humanizmo ir Apšvietos idealai pamažu ima atsispindėti sekuliarėjančioje kultūroje.
Rokokas neretai yra siejamas su aristokratija ir jos hedonistiška pasaulėžiūra, susiformavusia Prancūzijos absoliutizmo laikotarpiu ir iškėlusią žmogiško komforto, nerūpestingumo, kaprizingo charakterio ir jaunatviško grožio kultą. XVIII a. elite iškyla moterų vaidmuo, išauga madingų drabužių ir pastatų interjero reikšmė. Prancūzijoje nuo XVIII a. pradžios plito mada kolekcionuoti meno kūrinius, dėl ko išsivystė pelninga ir aktyvi meno dirbinių rinka. Prancūzų aristokratų gyvensena tapo madinga Europoje. Visgi analizuojant rokoką, negalima vadovautis supaprastintu požiūriu, jog rokokas kilo tiesiogiai iš prancūzų aristokratijos aplinkos ir yra aristokratinės kultūros sinonimas. Meno istorikės Ninos Dmitrijevos nuomone, Dvaro aplinka ne pati suformavo šį stilių – ji perėmė ir pritaikė savo skoniui tai, kas nešėsi vakarėjančiame Europos ore XVIII amžiuje". Rokoko stiliaus daiktus aukštuomenė traktavo kaip gero skonio" – toks buvo esminis kultūros kriterijus. Aptariamame amžiuje atsiradusias naujoves pirmiausiai perėmė aristokratija, o ją sekdama, paskiau ir buržuazija.
Rokoko stiliaus elementų užuomazgos yra datuojamos Orleano hercogo, buvusio 8 metus regentu, valdymu. 1722 m. Liudvikas XV sulaukė pilnametystės, o jo valdymo laikotarpiu rokokas suklestėjo, nustelbdamas klasicizmą. Versalis kultūrai jau nebedarė tokios įtakos kaip Liudviko XIV laikais, tad Prancūzijos kultūros centru tapo Paryžius. Pastarasis pokytis lėmė, kad buržuazija vis labiau domėjosi menais. Galima teigti, jog palaipsniui aristokratijos formuota kultūra priartėjo prie gausėjančios buržuazijos, tad ėmė tenkinti ir pastarosios poreikius ir skonį.
XVIII a. vystėsi naujos architektūros tendencijos, pastebimos tuo laikotarpiu statytų Paryžiaus namų interjere. Seniau buvusias populiarius klasicizmo elementus pakeitė puošnūs paneliai su auksiniais apvadais ir veidrodžiais, nedideli židiniai tapo interjero akcentu. Dėl žymių prancūzų dekoruotojų, kaip Žilis Mari Openoras, Nikola Pino, Orelis Meisonjė, populiarėjo vingiuoti dekoro elementai, primenančių kriauklės motyvus. Savitą ornamentų stilių, pasižymėjusi lengvumu ir arabeskos motyvais, sukūrė Klodas Odranas. Ankstyvojo rokoko interjero etalonu galima laikyti Žermeno Bofrano sukurtą Hotel de Subiz" saloną Paryžiuje, sukurtą 1738–1739 m..
Planuojant patalpas, imta labiau atsižvelgti į komfortą, jaukumą. Vietoje reprezentacinių patalpų pagausėjo miegamųjų, valgomųjų, vestibiulių, o kambariai tapo mažesnio dydžio. Juose statyti patogesni, vingiuotų formų baldai – kėdės, spintelės, atsirado skirtingų funkcijų stalai ir sekreterai. Kambarius puošė mažesnio dydžio paveikslai. Rokoko elementai pastatų eksterjere buvo retesni, vyravo klasicistinis fasadas. Aplink rezidencijas kurti simetriški landšaftiniai Andrės Le Notro parkai, o XVIII a. II p. išpopuliarėjo angliško–kiniško tipo parkai su labirintais, vingiuotais takais, kiniškomis pavėsinėmis, paviljonais, nameliais. Liudviko XV ir Liudviko XVI valdymo laikotarpiais rezidencijose bei lauke statytos populiarios apsinuoginusių moterų marmuro skulptūros, pasižyminčiomis plastika. Tiesa, ši naujovė labiau susijusi su klasicizmo proporcingumo principais, tačiau kai kurių skulptorių, pvz. Klodo Fransua Mišelio, darbuose pastebimi rokoko dailininkų pamėgti siužetai. Rūmus puošdavo grakštūs porceliano dirbiniai, pvz. Etjeno Moriso Falkonės. Galantiško stiliaus" opera, muzika ir literatūra skambėdavo tų laikų rūmuose ir salonuose, džiuginusi nerūpestingą gyvenseną pamėgusį elitą.
Svarbu aptarti pagrindinius rokoko tapytojus, palikusius daug įdomių kūrinių, kurie reprezentuoja rokoko stiliaus subtilybes. Antuanas Vato (1684 1721) laikomas rokoko pradininku tapyboje. Vato kilo iš prastuomenės, domėjosi Rubenso kūryba, kolorito technikos mokėsi iš Ticiano ir Paolo Veronezės darbų. Mėgo vaizduoti didingos gamtos foną ir, iš pažiūros atrodytų, kasdienes žmonių gyvenimo scenas, tačiau jo vaizduojami veikėjai yra apvilkti tuomet populiaraus itališko teatro commedia dell'arte rūbais (paveikslas Žilis"), arba spalvingais drabužiais iškylaudavo gamtoje ( Atplaukimas į Kiferos salą", Kvartetas", Draugija parke", Meilės šventė"). Dailininko darbuose atsispindi lyriškumas, melancholija, liūdna ironija, nuovargis, efemeriškumas. Akį traukia charakteringas paveikslų koloritas ir prietemos, kiek primenančios barokui būdingą optinės iliuzijos efektą. Vato sukūrė savitą braižą, nors jame galima įžvelgti baroko kredo gyvenimas yra teatras", tačiau vadinamoji Fête galante – žmonių bendravimo nuošalioje aplinkoje – tematika buvo nauja ir tapo rokoko akcentu. Po Vato sekusių prancūzų rokoko tapytojų Fête galante sutapo su švietėjišku atgal į gamtą" šūkiu.
Fransua Bušė (1703–1770) laikomas vienu iškiliausių rokoko tapytojų. Prancūzas žavėjosi Vato ir Rubenso kūryba, buvo mėgstamiausias Madam de Pompadur dailininkas, sulaukdavo daugybės užsakymų iš buržuazijos atstovų. Bušė piešiniams būdingas dekoratyvumas, spalvų pasteliškumas, manieringumas, pozų gracingumas, intymumas. Dažniausiai Bušė tapė dvaro rūmų aristokračių (pvz. Mari Luizės O'Merfi, Madam de Pompadur) portretus bei populiarias erotines mitologines scenas ( Diana paliekanti vonią", Venera guodžianti Amūrą", Amintas išvaduoja Silviją", Silvija, persekiojama sužeisto vilko", Vulkano žaizdrai"). Bušė kūryba yra atsiribojusi nuo baroko ir klasicizmo, tad priskirtina tik rokoko stiliui, atspindinčiam buržuazijos poreikius.
Kiti žymesni prancūzų rokoko tapytojai yra Žanas Batistas Simeonas Šardenas (1699–1779) ir Žanas Onorė Fragonaras (1732–1806). Šių tapytojų kūryba priskirtina vėlyvajam rokokui, kuris buvo artimas vadinamojo trečiojo luomo realijoms. Šardenas dažniausiai tapė natiurmortus, buržuazijos arba prastuomenės siužetus. Dailininko paveikslai reflektuoja socialinę žmonių padėtį, buitinį moterų darbą ( Maitintoja", Rytinis tualetas", Muilo burbulai"), jiems būdingas lengvas elegiškumas, jausmingumas, kolorito harmonija. Fragonaras mokėsi iš Bušės ir Šardeno kūrybos; jo paveikslai pasižymi koloritu, žaisminga erotika, gyvybingumu ( Meilės fontanas", Naujas modelis"), vėlesniuose darbuose išryškėjo sentimentalizmas. Fragonaras baigė tapyti 1789 m. ir stojo ginti Luvro nuo revoliucijos idėjų apimtos minios. Prancūzų revoliucijos metu rokokas laikytas aristokratų nerūpestingumą vaizduojančiu stiliumi, tad buvo sumenkintas ir visiškai išstumtas klasicizmo. Dėl paminėtų aplinkybių meno istorikė Nina Dmitrijeva Fragonarą pavadino paskutiniu rokoko dailininku".
XVIII a. gaminta daugiau margaspalvių kilimų, išaugo kalvių–dekoruotuojų paslaugų paklausa. Nuo XVIII a. vid. pradėta gaminti rokokinius fajanso ir porceliano gaminius, buvo populiarūs kiniški motyvai. Liudviko XV laikais suklestėjo aukšto lygio baldų pramonė, kurios dirbiniuose ėmė atsirasti rokoko elementų. Apdailai naudotas šilkas, gobelenas, marmuras, auksas, bronza. Pradėta gaminti stalus, turinčius skirtingas funkcijas: skirtus rašyti, žaidimams, vežti maistą ir kitus daiktus; bei išsiskiriančių formų – su skyreliais, apskritus su viena koja ir kt. Lovos klientams buvo gaminamos pagal įvairius stilius – nuo tuomet madingo en tombeau, lenkiškojo iki turkiškojo ir kiniškojo stiliaus. Prancūzijoje gamintos lovos, kušetės, sofos, kėdės, taburetės, skrynios tapo įvairesnės, įmantresnės, itin ornamentuotos. Situacija ėmė keistis Liudviko XVI laikais: tuo metu gaminti baldai turėjo daugiau klasicizmo bruožų. Puošnus rokoko stilius Prancūzijos revoliucijos metu sunyko, bet prašmatnių baldų mada atgimė Napoleono valdymo periodu, dalis rokokui būdingų elementų vėliau atsirado sentimentalizme ir impresionizme.
Visi skyriuje paminėti Prancūzijoje įvykę pokyčiai leidžia prieiti prie išvados, jog rokokas priartėjo" prie žmogaus poreikių. Buvo stengiamasi sudaryti saloninę, nerūpestingą, spalvingą ir intymią aplinką, nors ir rafinuotai dekoruotą. Atsisakyta barokui būdingo masyvumo ir susikaupimo auros bei siekta atitrūkti nuo bekompromisės ir kampuotos klasicizmo tvarkos. Kultūra geriausiai parodo, jog XVIII a. žmonių įpročiai keitėsi. Prancūziškasis rokokas, nors ir išsirutuliojęs tiesiogiai iš baroko, bet vaizduoja tarpinę epochą, kurios metu išsiskiria aristokratija ir buržuazija. Rokokas liudija vykusias socialines permainas, galop privedusias prie Prancūzijos revoliucijos ir naujos epochos.





























2. Rokokas Italijoje
XVIII a. Apeninų pusiasalis buvo politiškai decentralizuotas, egzistavo kelios valstybės. Venecija, Roma, Neapolis buvo stipriausi italų kultūros centrai. Italijos kultūra XVIII a. atliko mažesnį vaidmenį Europai negu ankstesnių epochų metu, tačiau į ją plūdo menininkai iš įvairių Europos valstybių pasisemti" įkvėpimo ar susipažinti su antikinio meno eksponatais, kuriais itin garsėjo Roma. Apeninų pietuose tebedominavo Italijoje gimęs barokas, bet į šiaurinę pusiasalio dalį palaipsniui atėjo naujovės iš Prancūzijos. Pirmasis italų architektas, pradėjęs naudoti rokoko elementus, buvo Filipo Juvara, dirbęs Turine nuo 1714 m. Tiesa, jo kūryboje vyrauja puošnaus baroko interjere ir klasicizmo eksterjere elementai. Rokoko sekuliari architektūra nesulaukė pasisekimo Apeninuose, nepavykus nukonkuruoti ankstesnių architektūros stilių įtakos.
Rokoko elementai nepaplito ir skulptūros mene, nors jų galima rasti Palermo skulptoriaus Džiakomo Serpotos (1652–1732) darbuose. Serpotos stiuko sienų apdaila Palermo oratorijose pasižymėjo asimetrija, suteikusi skulptūroms ir ornamentams judėjimo priešpriešos efektą, kurį pamėgo vokiečių rokoko meistrai. Italijoje paplito stiuko, kaip skulptūrų medžiagos, naudojimas.
Dailėje vyko ryškesnės permainos. Lombardijos tapytojai pradėjo tapyti ironiškus, realizmo stiliaus bruožų turinčius paveikslus, atspindinčius įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimą; ši mada pasklido po Apeninus. Venecijos respublikoje, garsėjančioje teatrais, karnavalais ir nerūpestinga gyvensena, suklestėjo rokoko stilius, kurį pirmas išpopuliarino Džiovanis Batista Pjaceta, savo darbuose naudojęs kolorito kontrasto subtilybes ( Jauna ponia, siūlanti šuniui sausainį"). Venecijiečio Pjetro Longio paveikslai atspindi miesto maskaradus ( Ridotas Venecijoje"), visuomenės sluoksnius ir jų veiklą ( Venecijos damų rytas", Ančių medžioklė", Piemenaitė su krepšiu"). Vieno garsiausių XVIII a. italų dailininkų – Džiovanio Batistos Tjepolo (1696–1770) kūriniai turėjo baroko ir rokoko bruožų, pasižymėjo kolorito kaita, pastelinė spalvų gama, dažnomis mitologinėnis scenomis ( Angelas su lelijų karūna", freskų serija Apolonas ir kontinentai").
Venecijoje gimė miestų peizažinės tapybos žanras – vedutai – esminis itališko rokoko bruožas. Vedutai atvaizdavo Venecijos miesto fragmentus, kuriuose buvo įamžintas miesto gyvenimas ir aplinka. Šis žanras sulaukė didelio populiarumo Europoje ir buvo noriai perkamas. Žymiausi vedutų tapytojai buvo Kanaletas (1697–1768) ir Frančeskas Gvardis (1712–1793). Kanaleto vedutai išsiskiria kruopštumu, geometrišku tikslumu, nuotaikingumu (vedutai Bukintoro grįžimas į olą per Prisikėlimo dieną", Vaizdas į Rialto tiltą"). Šis tapytojas be Venecijos įamžino Romą, Londoną, o jo mokinys Bernandas Belotas mokytojo technika nutapė Drezdeno, Vienos, Turino, Varšuvos atvaizdus. Kitas Kanaleto mokinys – Gvardis pasižymėjo šviesia spalvų gama, blausiais potėpiais, įdomiais peizažais, intymumu (vedutai Rio dei Mentikanti", Dožų rūmai Venecijoje", Regata Didžiajame kanale"). Ninos Dmitrijevos nuomone, Gvardis pralenkė savo mokytoją: Grakštūs Kanaleto vedutai atrodo sausi šalia poetiškos nuotaikos peizažų, sukurtų Gvardžio". Gvardis taip pat tapė maskaradus ir operų vaizdus ( Damų koncertas Filarmonijos Kazino salėje"). Venecijos vedutų žanrą perėmė Romoje dirbę meistrai Džiovanis Batista Piranezis, Vanvitelis, Džan Paolas Paninis, įamžinę Romos peizažus. Sulaukę pripažinimo Venecijos dailininkai buvo dažnai kviečiami į užsienį ir už Apeninų ribų palikę nemažai rokoko kūrinių
XVIII a. 4-ojo dešimtmečio baldų pramonėje atėjo naujovės, siejamos su vadinamo palengvinto baroko" – baroketo mada, kurią galima vertinti rokoko kontekste. Venecijoje ir Genujoje buvo pradėti kurti nauji baldai: rašomieji stalai, sekreterai, triumo. Venecijos apdailininkai baldus puošė rokoko stiliaus paneliais. Atsirado porceliano pramonė Pjemonte ir Neapolyje, kurios dirbiniai buvo puošiami kiniškais motyvais – gana populiariais tuometėje Europoje.
Apibendrinus, galima sakyti, kad italų rokokas vystėsi savarankiškai ir įgijo savitų bruožų, bet dažniausiai buvo derintas su tradiciniu baroku. Šis derinimas neleidžia kategoriškai priskirti rokoko elementų turinčius kūrinius tik sekuliariajam menui, taip pat atskirti italų rokoką nuo Baroko epochos kultūros. Socialiniai pokyčiai neatliko tokios vaidmens XVIII a. kultūrai, kaip Prancūzijoje. Kita vertus, italų rokokas, kaip ir prancūzų, atsižvelgė į socialinės žmogaus padėties aspektą, į kasdieniškumą, o gyvenimo teatro" įvaizdis pavirto nerūpestingu karnavalu. Italų naujovė – vedutai, buvo skirti prekybai, tad rokoką galima laikyti beveik buržuazinės pakraipos stiliumi. Rokokas, kaip ir barokas, išblėso XVIII a. paskutiniame ketvirtyje, chronologiškai šio stiliaus pabaiga sutapo su italų valstybių politiniu nuosmukiu.









3. Rokokas Vidurio Europoje
Vidurio Europoje kultūra XVIII a. pr. intensyviau vystėsi atsigavus po praeito amžiaus pragaištingų karų. Šiame regione dominavo stipri baroko kultūra. Vokiečių žemės formaliai sudarė Šv. Romos imperiją, nors realiai egzistavo daugybė savarankiškų valstybėlių. Iš jų iškilo Prūsija, 1701 m. tapusi karalyste. Habsburgų dinastijos valdoma Austrija buvo stipriausia Vidurio Europos valstybė, globojusi katalikybę, su kuria buvo susieta turtinga baroko kultūra. Saksų dinastijos laikų Abiejų Tautų Respublika kentėjo nuo Šiaurės karo padarinių, destabilizuotos vidaus padėties ir prasto valstybės valdymo. Specifinė socialinė sankloda, kuriai būdinga bajorijos įtaka, Lenkijos–Lietuvos valstybėje liko užsikonservavusi, tad kultūros naujovės pasiekė ir sklido tarp aukštuomenės dvarų.
Vidurio Europos regiono aukštuomenė kvietėsi menininkus iš Prancūzijos ir Italijos, tarp kurių buvo ir įtakingų rokoko stiliaus meistrų, pvz. Roberas de Kotas, Žermenas Bofranas, Fransua Kiuviljė. Prancūzų kultūros įtaka išaugo vokiečių dvaruose, sąlygota Prancūzijos geografinio artumo, tarptautinio pastarosios karalystės prestižo ir aukšto menininkų lygio. Austriją rokoko elementai pasiekė iš kaimyninės Italijos, bet paplito tik pasienio žemėse. Į Abiejų Tautų Respubliką rokoko elementus atgabeno iš Dresdeno dvaro pakviesti menininkai.
Rokoko stiliaus apraiškos ėmė harmoningai papildyti vokiečių baroko architektūrą, pirmiausia jos pasireiškė pastatų apdailoje ir ornamentikoje. Dvaro rūmų interjere atsirado daugiau asimetrijos, vingiuotumo, paviršių nelygumo, veidrodžių, stiuko skulptūrų, medžio apdailos, buvo įrengtos patalpos teatrui. Aplink rezidencijas kurti parkai su egzotiškais paviljonais, oranžerijomis, skulptūromis. Šios permainos žymėjo regiono kultūros pagyvėjimą ir praturtėjimą, nerūpestingo gyvenimo idilę. Ne be priežasties vokiečių rokoko perlo – 1747 m. Potsdame pastatytų San Susi rūmų pavadinimas prancūziškai reiškia be rūpesčių".
Jaukius ir puošnius San Susi rūmus, turtingus rokoko dekoru, muzikos kambariu ir vynuogynu, suprojektavo Georgas Venceslausas fon Knobelsdorfas. Su San Susi gali lygintis Šarlotenburgo rūmai, kurių kambariai buvo padengti kinišku laku, sienos – veidrodžiais, indiškomis miniatiūromis, porceliano gaminiais, Miuncheno rezidencija su dideliu dekoruotu teatru, Amalienburgo paviljonas su puikiais ornamentais, medžio ir stiuko apdaila. Rokoko elementų atsirado pietų Vokietijos bažnyčių vidaus dekore (pvz. Otoboireno, Vyskirchės bažnyčioje), keitėsi freskų tapyba, naudojant šviesesnį koloritą.
Baltazaras Noimanas (1687–1753) buvo vienas veikliausių Vidurio Europos rokoko architektų. Globojamas vietos didikų, Paryžiuje jis susipažino su prancūzų rokoko architektūra, jos elementus naudojo Vokietijoje projektuodamas dvaro rūmus ir bažnyčias (pvz. rokoko bruožų Fircenhailigeno bažnyčia). Noimanas pradėjo naudoti stiuko dekorą, itin šviesų koloritą, ornamentus, suteikusius lengvumo ir dinamiškumo efektą. XVIII a. 4-ame dešimtmetyje vokiečių rokoko architektūra išblėso, užleisdama vietą išpopuliarėjusiam klasicizmui.
Vokietijoje ir Austrijoje suklestėjo skulptūros menas, perimdamas iš italų stiuko gamybos subtilybes. Tiesa, jeigu vertintume rokoką tik kaip sekuliarųjį meną, tuomet daugelis šedevrų iš stiuko negalėtų pretenduoti į tokią rokoko sampratą, kadangi didžioji dalis skulptūrų gamintos bažnyčių interjerui. Žymiausi to laikotarpio skulptoriai buvo Egidas Kvirinas Azamas, Jozefas Antonas Feichtmairas, išsiskyrę dinamiškomis ir emocingomis skulptūrų kompozicijomis. Rūmų ansamblius dažniausiai puošdavo pakviestų prancūzų skulptorių darbai. Austrą Georgą Rafaelį Donerį galima laikyti žymiausiu vietiniu rokoko parkų skulptoriumi.
Vidurio Europos baldų rinką papildė rokokiniai dirbiniai, sukurti pagal prancūzų ir italų modelius. Vokietijoje suklestėjo porceliano pramonė po to, kai 1709 m. pavyko įspėti kinų porceliano gamybos technologijos paslaptis. Saksonijos kurfiursto ir Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Augusto Stipriojo įsakymu buvo įkurta porceliano manufaktūra Meisene. Porcelianą pradėta gaminti ir kituose Vidurio Europos miestuose; labiausiai garsėjo Nimfenburgo dirbiniai, pasižymėję grakštumu, šviesiu koloritu, smulkiomis detalėmis. Populiarūs buvo tolimosios Azijos motyvai ant porceliano dirbinių.
Rokoko stiliaus apraiškos Abiejų Tautų Respublikoje buvo retos ir neturėjo tokio poveikio kaip jos kaimynėse. Rokoko stilius yra laikomas baroko kultūros tąsa, kartu su juo ir pasibaigęs. Augusto Stipriojo dvare dirbo dailininkai, iš kurių žinomas Luji de Silvestras, pirmieji valstybėje pradėjo naudoti rokoko elementus. Iš Saksonijos kilęs Johanas Zigmundas Deibelis (XVII a. 9 deš.–1752) yra bene ryškiausia rokoko figūra Lenkijoje. Jo suprojektuoti Branickių rūmai Varšuvoje, statyti XVIII a. 5–6 deš., kurti atsižvelgiant į prancūzų architektūrą, pasižyminti dekoru ir paviljonu. Rokoko bruožai, dažniausiai vingiuota ornamentika, paplito kulto pastatų puošyboje ir derinti su baroko elementais. Lietuvoje rokokas atsirado apytikriai XVIII a. 5-ame dešimtmetyje, bet neįsitvirtino. Rokoko bruožų galima aptikti Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios interjere, baroko meistro Jono Glaubico reljefinėse dekoracijose.
Rokoko pobūdis Vidurio Europoje skyrėsi nuo Prancūzijos ir Apeninų. Stilius atėjo kaip aukštuomenės mada, rokoko naujovės įsiliejo į dominavusią sakralią baroko kultūrą, todėl jo analizė sekuliarios kultūros aspektu pernelyg komplikuota, jeigu ne neįmanoma. Rokokas gerokai pakeitė pastatų išvaizdą, suteikdamas daugiau šviesaus kolorito ir erdvės pojūtį; taip pat davė impulsą šiame Europos regione augti vietos pramonei.



4. Rokokas Didžiojoje Britanijoje
XVIII a. Didžiojoje Britanijoje vyko nemažai svarbių įvykių, keitusių kultūros formas. Su vokiškos Hanoverių dinastijos atėjimu, išaugo politinė parlamento įtaka. Aristokratija buvo atvira iškilusiai buržuazijai, perėmusiai aukštuomenės gyvenseną. Formavosi laisvalaikio, saloninė kultūra. Įvyko vizualus suartėjimas su Europa: anglai vis labiau domėjosi senuoju Europos paveldu ir perėmė antikinės architektūros bruožus per paladianizmą, atgimė gotika. Į Britų salyną atkeliaudavo vis daugiau meistrų iš Prancūzijos ir Italijos. Kita vertus, pastebimas tam tikras anglų, ypač vigų politikų priešiškumas Prancūzijos kultūrai nuo Šlovingosios revoliucijos laikų. Rokoko menininkų globojimu pasižymėjo bene tik Velso princas Frederikas.
Anglų antiprancūziška laikysena netrukdė prancūzams susižavėti anglų sodininkyste. Angliško parko tipas – pasižymintis intencija sukurti žmogaus nepaliestos gamtos įspūdį, apsodintas egzotiškų kraštų augmenija ir turintis patogius paviljonus – palaipsniui sulaukė didelio populiarumo žemyne ir tapo didžiausiu anglų įnašu į europinį rokoką.
Prie britų rokoko įnašo galima iš dalies priskirti Tomo Čipendeilo kurtus baldus, kurie turėjo rokoko, gotikos ir kiniškų elementų. Čipendeilo baldai ir dirbiniai – nuo komodų, kandeliabrų iki arbatinukų – išsiskyrė vingiuotomis formomis, arabeskų motyvais. Jie buvo pamėgti ne tik aristokratų, bet ir prekybininkų. Vis daugiau amatininkų pradėjo naudoti rokoko stiliaus elementus ir pažymėtina didelę meninė vertę turėjo knygų iliustravimas.
XVIII a. anglų dailė kokybės parametru gerokai išaugo ir įgavo europinį pobūdį. Anglų sekuliarią dailės tradiciją, dažnai vadinama literatūriškuoju stiliumi, formavo vietinė teatro ir literatūros estetika, o radikalios naujovės iš žemyno nepritapo. Dėl šių savitumų priskyrimas prie rokoko ginčitinas, bet dalis iškilių britų dailininkų kūrinių turi rokoko bruožų. Viljamas Hogartas (1697–1764 m.) laikomas XVIII a. anglų dailės tėvu – jį įkvėpė tuo metu Anglijoje populiarūs satyriniai pasakojimai ir pažymėtina, kad dirbo su olandų ir prancūzų Fête galante žanro dailininkais. Europinė patirtis leido Hogartui išleisti satyrinio siužeto paveikslų ciklą, kuriuose įamžintos teatralizuotos žmonių kvailybės ir ydos ( Kalės karjera", Madingos vedybos"). Hogartas taip pat pasižymėjo kaip portretistas ( Mergaitė su krevetėmis"), naudojo Rubensui būdingą koloritą. Labiausiai savo portretais Britų saklyne garsėjo seras Džošua Reinoldsas (1732–1792) ir Tomas Geinsboras (1727–1788). Reinoldsas itin domėjosi tapybos technika ir naujovėmis, garsėjo kaip meno teoretikas, buvo pirmasis Britanijos dailės akademijos pirmininkas. Jis pasižymėjo teatrališkais, švelnaus kolorito, impozantiškais portretais (Vietininko Masterso, Saros Sidons portetai), tapė ir alegorijas, primenančias prancūzų rokoką ( Amūras, išrišantis Venerai diržą"). Geinsboras, atvirkščiai, vengė teatrališkumo ir gracingų pozų, pasižymėjo santūrumu ir poetiškumu, spalvingu koloritu, pabrėždavo gamtos foną (Džonatano Batolo, Ledi Karolinos Hovard portretai).
Rokokas Didžiojoje Britanijoje nepritapo, nes buvo buvo traktuotas, kaip svetimybė. Perimti šio stiliaus elementai XVIII a. laikotarpiu buvo sieti su tuo, kas laikyta madinga. Mados kinta, tad ir rokokas greitai nunyko, palikdamas dailius baldus, buitinius dirbinius, paveikslus – pabrėžusius sodybinį aukštuomenės gyvenimo būdą, ar išjuokusius žmonių teatrališkas kvailystes.























Išvados
Rokoką galima laikyti stiliumi, kurio klestėjimo laikotarpiu Europoje vyko intensyvūs socialiniai pokyčiai, pranašaujantys apie baroko epochos pabaigą ir naujos atėjimą. Jeigu baroko kultūrai buvo būdingas sakralumas, tai rokokui buvo būdingas buitiškumas ir orientacija į aristokratiją bei iškylančią buržuaziją. Rokoko stilius turėjo vėlyvajam barokui būdingų bruožų, todėl priskirtinas prie baroko epochos, tačiau jų prasmė pakito – barokinė gyvenimo teatro pasaulėžiūra pavirto į pramoginio karnavalo. Sekuliarus rokokas yra būdingas Prancūzijai, Didžiajai Britanijai, iš dalies Italijai. Rokokas į Vidurio Europą atėjo kaip mada ir tapo natūralia sakralaus baroko tąsa. XVIII a. pab. rokokas nunyko neturėjęs tęstinumo, tad liko paskutine baroko stadija.
Rokokas pasiūlė alternatyvą griežtiems baroko ir klasicizmo stilių principams, suteikė galimybę autoriams realizuoti fantazijas. Eksperimentų būdu atsirado žmogaus komfortui pritaikytos baldų formos, specializuotos paskirties baldai. Rokokas žymiai prisidėjo, jog Europoje suklestėjo baldų ir porceliano gamyba. Mokydamiesi iš baroko meistrų rokoko menininkai sukūrė charakteringą braižą, išsiskiriantį vingiuotumu, dinamiškumu, šviesiu koloritu, emocingumu.




















Šaltinių ir literatūros sąrašas
Patricia Crown. British Rococo as Social and Political Style in: Eighteenth-Century Studies, Vol. 23, No. 3. Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1990; prieiga per internetą. URL: http://www.jstor.org/discover/10.2307/2738796?uid=3738480&uid=2134&uid=2&uid=70&uid=4&sid=21101981807213

Жермен Базен. Барокко и рококо. Москва: СЛОВО/SLOVO , 2001

Нина Александровна Дмитриева. Краткая история искусств. Вып. 2. Северное Возрождение; страны Западной Европы XVII и XVIII веков; Россия XVIII века. ― 3-е изд., доп. Москва: Искусство , 1990